Labas vakaras, šiandien gruodžio 8

by Eglė

Ir žinot ką? Šiandien galime pabūti jautresni (ir plepesni)

Šiandien sulaukiau netikėtų svečių ir lai ji nesupyks, bet tais gerais prisimintais dalykais pasidalinti būtų negražu.  Labai daug kalbėjome apie savimotyvaciją, savęs vertinimą, savęs pateikimą ir pan. Flashback’ai:

– prisiminiau kaip kažkada skaičiau vieno psichologo komentarą. Žmonės dažnai klausia, kodėl kai man blogai, man niekas nepadeda, niekas į mane nekreipia dėmesio ir tada kur tiesa toje patarlėje, kad draugą nelaimėje pažinsi. Bet, kalba jis, kodėl visuomenė, kuri šiaip yra spalvinga, turėtų pastebėti jus – juodas dėmes? Niekas nenori svetimų blogų emocijų, visi jų vengia, vadinasi, vengia ir jūsų. Todėl ir jaučiatės tokie vieniši ir niekieno nemylimi. O kai atsiveriat aplinkai ir paįvairinat savo spalvų paletę, tada ir visuomenė atsisuka į jus. (taip, galima žiūrėti kaip netingim, iš kiekvienos dienos perspektyvos, bet nustumkim savo patirtį ir kartėlius ir pasižiūrėkime objektyviai į šiuos žodžius)

Kažkada pasakyti Rūtos žodžiai, kad savo problemą reikia papasakoti (jei kas pamatysite priešpriešą prieš tai parašytam reikalui, tai prašau atskirti skundus ir pasakojimus) , nes pats dažnai tūnai su savo bėda ir vieninteliu galvoje plūduriuojančiu sprendimu ir nieko aplink nebematai. Šalia esantis gali pasiūlyti visai kitą sprendimą. Gal net ne vieną. Kuo daugiau žmonių tai papasakosi, tuo daugiau sprendimų turėsi.

– Dar prisiminėm istorija:  A wise man once sat in the audience & cracked a joke. All laughed like crazy. After a moment he cracked the same joke again and a little less people laughed this time. He cracked the same joke again & again, When there was no laughter in the crowd, he smiled and said “When u can’t laugh on the same joke again & again, then why do u keep crying over the same thing over and over again.”

Gali būti, kad daug ką pamiršau. (Kris)Tina Jums papasakos.

Supratau, kad tikrai esu kažkur iš šiaurės, nes šaltam ore tikrai geriau galvojasi ir žiemą nuėjus į kino teatrą šviesoje ir išėjus tamsoje, priimu tai kaip natūralų dalyką, bet vasarą nuėjus ir išėjus vis dar į šviesą – sutrinku.

*    *    *

Skalbinių, kabančių gatvėse nuotraukos man visuomet byloja apie gyvybę toje vietoje. O keliautojo, grįžusio iš svečių kraštų, nuotraukose rastos panašios akimirkos man visuomet buvo kažkoks rodiklis, kad tas žmogus pastebi mažus dalykus, ne tik didelius pastatus. Sivan Askayo serija “Intimacy under the wires”.

Ir pabaigai:

SUNSCREEN

Mes taip dažnai pabėgam nuo to, ką mums sako šalia esantys, kad bent 7 minutes susitelkime į tai, ką sako tas vyras. *ačiū Rasai

This slideshow requires JavaScript.